Demetrijo ir Ptolemėjo sąjunga
1Tuo tarpu Egipto karalius, sutelkęs dideles karines pajėgas, gausias tarsi pajūrio smiltys, ir daug laivų, mėgino klasta paimti Aleksandro karalystę ir prijungti prie savosios. 2Jis sakėsi žygiuojąs į Siriją taikingų norų vedamas. Miestų gyventojai atidarė jam vartus ir ėjo jo pasitikti. Mat Aleksandras buvo jiems įsakęs tai daryti, nes Ptolemėjas buvo jo uošvis. 3Bet Ptolemėjas, įėjęs į miestus, kiekviename palikdavo savo ginkluotų pajėgų įgulą.
4Kai jis pasiekė Azotą, gyventojai parodė sudegintą Dagono šventovę, sunaikintą Azotą bei nuniokotas apylinkes, visur tysančius lavonus ir suanglėjusius lavonus tų, kuriuos Jehonatanas buvo sudeginęs kare. Jie buvo sumesti į krūvas prie kelio. 5Norėdami iš anksto nuteikti karalių prieš Jehonataną, jie papasakojo ir visa, ką Jehonatanas buvo padaręs, tačiau karalius tylėjo. 6Jehonatanas pasitiko karalių Jopėje labai iškilmingai. Jiedu vienas kitą pasveikino ir ten praleido naktį. 7Palydėjęs karalių iki pat upės, vardu Eleuteras, Jehonatanas sugrįžo į Jeruzalę.
8O karalius Ptolemėjas savo ruožtu paėmė pajūrio miestus iki pajūrio Seleukijos. Visą laiką jis brandino sąmokslą prieš Aleksandrą. 9Jis nusiuntė pasiuntinius pas karalių Demetriją, tardamas: „Eikš, sudarykime sandorą. Aš tau duosiu savo dukterį žmona, kurią yra vedęs Aleksandras, ir tu būsi karaliumi savo tėvo karalystėje. 10Mat aš gailiuosi davęs tam žmogui savo dukterį. Juk jis mėgino mane nužudyti!“ 11Ptolemėjas kaltino Aleksandrą, kad jis troško paimti jo karalystę. 12Tad atėmęs iš jo savo dukterį ir atidavęs Demetrijui, Ptolemėjas nutraukė santykius su Aleksandru. Jų nesantaika iškilo į viešumą.
13Po to Ptolemėjas, įžygiavęs į Antiochiją, užsidėjo Azijos karaliaus vainiką. Taigi jis nešiojo ant galvos du vainikus – Egipto ir Azijos.
14O karalius Aleksandras visą tą laiką buvo Kilikijoje, nes tos srities gyventojai buvo sukėlę maištą. 15Apie tai išgirdęs Aleksandras atžygiavo į mūšį su savo varžovu. Ptolemėjas išėjo prieš jį su galinga kariuomene ir privertė bėgti. 16Ieškodamas prieglobsčio, Aleksandras pabėgo į Arabiją, o karalius Ptolemėjas tapo nugalėtoju. 17Zabdielis Arabas, nukirtęs Aleksandrui galvą, atsiuntė ją Ptolemėjui. 18Bet po trejeto dienų Ptolemėjas mirė, ir jo įgulos tvirtovėse jų gyventojų buvo sunaikintos. 19Taigi šimtas šešiasdešimt septintais metais karaliumi tapo Demetrijas.
Jehonatanas ir Demetrijas
20Tomis dienomis Jehonatanas pašaukė prie ginklų Judėjos vyrus pulti tvirtovę Jeruzalėje. Prieš ją buvo pastatyta daug apgulos pabūklų. 21Bet keletas atsimetėlių, nekentusių savo tautos, nuėję pas karalių Demetriją pranešė, kad Jehonatanas apgulė tvirtovę. 22Žinia karalių labai supykdė. Vos ją išgirdęs, tuojau pat leidosi kelionėn į Ptolemaidę. Jis parašė Jehonatanui laišką, kad nutrauktų apgulą ir atvyktų kiek galima greičiau susitikti su juo pasitarti Ptolemaidėje.
23Tai išgirdęs, Jehonatanas įsakė tęsti apgulą. Tada su rinktine keleto Izraelio seniūnų ir keleto kunigų palyda jis išdrįso statyti save į pavojų. 24Pasiėmęs sidabro, aukso, apdarų ir daug kitokių dovanų, jis nuvyko pas karalių į Ptolemaidę. Ir jam pasisekė pelnyti jo malonę. 25Nors vienas ar kitas jo tautos atsimetėlių nesiliovė jį skųsti, 26karalius elgėsi su juo kaip jo pirmtakai buvo elgęsi ir išaukštino jį visų savo bičiulių akivaizdoje. 27Jis patvirtino jį vyriausiuoju kunigu, pripažino visus jam anksčiau suteiktus garbės apdovanojimus ir įsakė įtraukti jį į pirmųjų bičiulių sąrašą.
28O Jehonatanas paprašė karalių atleisti Judėją ir tris Samarijos sritis nuo mokesčių, žadėdamas jam už tai tris šimtus talentų. 29Karalius sutiko ir parašė apie tuos dalykus Jehonatanui tokį raštą:
30„Karalius Demetrijas su džiaugsmu sveikina savo brolį Jehonataną ir žydų tautą.
31Mes parašėme apie jus giminaičiui Lastenui. Dabar siunčiame jums šį mūsų rašto nuorašą, kad žinotumėte.
32‘Karalius Demetrijas su džiaugsmu sveikina savo tėvą Lasteną.
33Mes nutarėme atlyginti žydų tautai, mūsų sąjungininkei, uoliai vykdančiai įsipareigojimus, už jų rodomą ištikimybę. 34Todėl patvirtiname jiems ne tik Judėjos, bet ir trijų sričių – Aferemos, Lydos ir Ramataimų žemės nuosavybę. Tos sritys drauge su joms pavaldžiomis gyvenvietėmis buvo prijungtos prie Judėjos iš Samarijos. Visiems atnašaujantiems auką Jeruzalėje mes suteikėme atleidimą nuo karaliaus mokesčių, kuriuos anksčiau karalius iš jų kasmet imdavo nuo laukų ir vaismedžių derliaus. 35Nuo šio meto mes suteikiame jiems atleidimą nuo mokesčių už kitus dalykus, būtent, kas priklauso mums už dešimtines, kas priklauso mums kaip duoklė ir galop kas priklauso mums kaip mokesčiai už druskos duobes bei vainikus. 36Nuo šiol nė viena šių lengvatų nebus niekada atšaukta. 37Užtat pasirūpinkite, kad būtų padarytas šio rašto nuorašas. Tebūna jis perduotas Jehonatanui ir išstatytas žymioje vietoje šventajame kalne’“.
38Karalius Demetrijas matė, kad kraštas jo valdžioje buvo ramus ir nebuvo, kas jam priešintųsi, todėl paleido visas savo karines pajėgas, pasiųsdamas visus vyrus namo, išskyrus svetimtaučių dalinius, pasamdytus iš tautų salose. Užtat visi karinių pajėgų vyrai, tarnavę jo pirmtakams, jo nekentė. 39Toks Trifonas, anksčiau buvęs vienas Aleksandro rėmėjų, pastebėjęs, kad visos karinės pajėgos murma ant Demetrijo, nuvyko pas Jamliką Arabą, auginantį jaunutį Aleksandro sūnų Antiochą. 40Trifonas primygtinai įtikinėjo jį perduoti berniuką jam, nes padarysiąs jį karaliumi vietoj jo tėvo. Be to, jis papasakojo Jamlikui, ką Demetrijas buvo padaręs, ir apie neapykantą, jam sukeltą kariuomenėje. Ten jis išbuvo ilgą laiką.
41Tuo tarpu Jehonatanas nusiuntė prašymą karaliui Demetrijui, kad atitrauktų iš tvirtovės Jeruzalėje ir iš kitų tvirtovių savo įgulas, nes jos nesiliovė puldinėti Izraelį. 42Demetrijas taip atsakė Jehonatanui: „Ne tik ko prašai padarysiu tau bei tavo tautai, bet ir suteiksiu didesnę garbę tau bei tavo tautai, kai tik bus proga. 43O dabar tu gerai pasielgsi, jei atsiųsi vyrų, kad padėtų man kovoti, nes visa mano kariuomenė kelia maištą“. 44Tad Jehonatanas nusiuntė jam į Antiochiją tris tūkstančius patyrusių vyrų. Jiems atžygiavus, karalius labai apsidžiaugė.
45Miesto gyventojai, šimtas dvidešimt tūkstančių, susitelkė mieste, norėdami užmušti karalių. 46Bet karalius pabėgo į rūmus. Tada miesto gyventojai, užėmę pagrindines gatves, pradėjo pulti. 47Karalius pasišaukė į pagalbą žydus. Jie visi susibūrė aplink jį, po to išsisklaidė ir po miestą. Tą dieną jie užmušė apie šimtą tūkstančių miesto gyventojų. 48Jie padegė miestą ir drauge paimdami daug grobio išgelbėjo karalių. 49Matydami, kad žydai tvarkosi mieste, kaip jiems patinka, miesto gyventojai neteko drąsos ir šaukėsi karaliaus, maldaudami: 50„Suteik mums paliaubas! Tesiliauja žydai kovoti prieš mus ir mūsų miestą!“ 51Tad jie metė ginklus ir susitaikė. Taigi žydai įsigijo garbės karaliaus ir visų jo valdinių akyse. Išgarsėję visoje jo karalystėje, jie sugrįžo į Jeruzalę, nešini daugybe grobio.
52Karalius Demetrijas vėl tvirtai sėdėjo savo karalystės soste, ir visa šalis buvo rami jo valdžioje. 53Bet jis sulaužė savo pažadų žodį ir atsitolino nuo Jehonatano. Užuot atsilyginęs už visas paslaugas, kurias Jehonatanas buvo jam padaręs, Demetrijas pridarė jam daug bėdų.
54Tada sugrįžo Trifonas su jaunuoju berniuku Antiochu, šis tapo karaliumi ir buvo vainikuotas. 55Visi kariai, kuriuos Demetrijas buvo paleidęs, susitelkė aplink Antiochą ir kovojo su Demetriju, priversdami jį bėgti. 56Trifonas paėmė dramblius ir užėmė Antiochiją. 57Tada jaunasis Antiochas parašė Jehonatanui tokį laišką:
„Aš tvirtinu tave vyriausiuoju kunigu, skiriu tave keturių sričių valdytoju ir padarau tave vienu iš karaliaus bičiulių“.
58Jis nusiuntė jam ir aukso lėkščių bei stalo indų rinkinį, suteikė Jehonatanui teisę gerti iš aukso taurių, dėvėti purpurą ir nešioti aukso sagę. 59O Jehonatano brolį Simoną paskyrė valdytoju srities nuo Tyro Kopėčių iki Egipto ribos.
60Po to Jehonatanas leidosi į žygį ir aplankė Užeufratės sritį, peržygiuodamas per miestus. Visos Sirijos karinės pajėgos susitelkė pas jį kaip sąjungininkai. Jam atžygiavus į Aškeloną, miesto gyventojai išėjo iškilmingai jo pasitikti. 61Iš ten jis nužygiavo į Gazą, bet Gazos gyventojai uždarė jam vartus. Jis apgulė miestą, niokodamas ugnimi apylinkes ir plėšdamas. 62Gazos gyventojai maldavo Jehonataną pasigailėti, ir jis suteikė jiems taiką. Bet paėmė vadų sūnus įkaitais ir išsiuntė juos į Jeruzalę. Tada žygiavo per kraštą iki pat Damasko.
63Jehonatanas sužinojo, kad Demetrijo karo vadai atžygiavo su stipria kariuomene į Kedešą Galilėjoje, norėdami jį pašalinti iš tarnybos. 64Palikęs savo brolį krašte, jis nužygiavo jų pasitikti. 65Simonas pasistatė stovyklą prie Bet Cūro, ilgą laiką laikė apgulęs miestą ir vargino jo gyventojus. 66Jiems paprašius taikos, jis suteikė. Išvaręs juos iš miesto, užėmė jį ir paliko ten įgulą.
67O Jehonatanas ir jo kariuomenė pasistatė stovyklą prie Genezaro vandenų. Anksti kitą rytą jie nužygiavo į Hacoro lygumą. 68Ten priešais jį lygumoje buvo svetimšalių kariuomenė. Svetimšaliai buvo atskyrę dalinį pulti Jehonataną iš pasalų kalnuose, o visa kariuomenė pasitiko jį akis į akį. 69Pasalų daliniui išlindus iš kalnų ir pradėjus mūšį, 70visi Jehonatano vyrai pabėgo. Nė vienas jų nepasiliko, išskyrus kariuomenės vadus Abšalomo sūnų Matatiją ir Halfio sūnų Judą. 71Jehonatanas persiplėšė drabužius ir pabarstęs sau ant galvos dulkių meldėsi. 72Po to, sugrįžęs į mūšį, taip smogė priešui, kad jie buvo priversti bėgti. 73Tai pamatę bėgantys jo vyrai sugrįžo ir prisidėjo prie jo. Nusiviję priešą iki pat stovyklos prie Kedešo, ten jie pasistatė stovyklą. 74Tą dieną krito trys tūkstančiai svetimtaučių karių. Tada Jehonatanas sugrįžo į Jeruzalę.
